Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondo logotipasEDVINO VYGONTOLABDAROS IR PARAMOS FONDAS
LT
LTENहिंदी
Prisidėti ♡
EDDIE · MANO GYVENIMAS, BE FILTRŲ

Mano gyvenimas nesustojo. Aš dar nebaigiau eiti.

Labas! Aš Edvinas, bet draugai mane vadina Eddie. Po sunkios stuburo smegenų traumos mokausi judėti iš naujo. Savarankiškai dar nevaikštau, tačiau treniruotėse jau pats inicijuoju žingsnius. Čia rašau ir apie pergales, ir apie sunkias dienas.

Pamatyti pirmuosius judesiusPadėti tęsti reabilitaciją
♡ Tikros nuotraukos✦ Tikras gyvenimas↗ Žingsnis po žingsnio
Edvinas treniruojasi su specialistais ir pagalbine įranga
Mano tikra treniruotė Indijoje · su specialistų pagalba

Šitą nuotrauką pasirinkau todėl, kad joje matyti mano dabartis. Aš dar negaliu atsistoti ir eiti be pagalbos. Bet kiekvieną kartą, kai ateinu į treniruotę, bandau padaryti tai, kas po traumos atrodė neįmanoma. Kartais pavyksta daugiau, kartais viskas vyksta daug lėčiau.

MANO ISTORIJA

Viskas pasikeitė per vieną akimirką.

Iki nelaimės gyvenau kūryba, dizainu, architektūra ir kelionėmis. 2023 m. spalį Vilniuje nukritau iš antro aukšto. Patyriau sunkią stuburo smegenų traumą, ir kojos nustojo manęs klausyti.

Iš pradžių reikėjo išmokti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavau. Bet aš nenorėjau, kad mano gyvenimas susitrauktų iki ligoninės sienų. Ieškojau galimybių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, o galiausiai atvykau į Indiją.

Edvinas su diplomu studijų baigimo dieną
Kai žiūriu į šią nuotrauką, prisimenu laiką, kai mano galvoje buvo visai kiti rūpesčiai. Studijavau interjero dizainą, domėjausi architektūra, kūriau planus. Kūryba man vis dar svarbi. Tik dabar didelę dalį savo laiko skiriu tam, kad atgaučiau kuo daugiau savarankiškumo.
Edvinas vežimėlyje krepšinio arenoje
Šioje nuotraukoje jau sėdžiu vežimėlyje. Po traumos turėjau priprasti prie daugybės dalykų, kurie iki tol atrodė savaime suprantami. Nenoriu apsimesti, kad visada su tuo tvarkausi lengvai. Tačiau kartu noriu išlikti žmogumi, kuriam įdomus gyvenimas, žmonės ir pasaulis aplinkui.
Edvinas prieš traumą

Prieš traumą

Taip atrodė vienas iš paprastų mano gyvenimo kadrų iki nelaimės. Tuomet nesusimąstydavau, kiek daug reiškia galimybė tiesiog atsistoti, išeiti iš namų ir nueiti ten, kur nori. Šių nuotraukų neslepiu. Tai irgi esu aš, tik iš kito savo gyvenimo etapo.

2023 m. spalis

Nelaimė Vilniuje

Po kritimo iš antro aukšto prasidėjo ilgas gydymas ir gyvenimas su vežimėliu.

2025 m. gruodžio 2 d.

Epidurinės stimuliacijos operacija

IBS ligoninėje Naujajame Delyje man implantuotas epidurinis stimuliatorius. Operaciją atliko dr. Sachinas Kandhari.

2025 m. gruodžio 3 d.

Pirmieji sąmoningi kojų judesiai

Kitą rytą po operacijos pirmą kartą per daugiau nei dvejus metus pats inicijavau kojos judesį. Apsiverkiau iš džiaugsmo.

2026-ieji

Žingsniai ir sunkūs sugrįžimai

Su vaikštyne ir specialistų pagalba treniruotėse pasiekiau apie 20–30 metrų. Infekcijos ir hospitalizacijos ne kartą pristabdė reabilitaciją.

2025-12-03 · AKIMIRKA, KURIĄ PRISIMINSIU VISADA

„Pabandyk pajudinti kojas.“

Gydytojas paprašė pabandyti. Susikaupiau, ir koja susilenkė. Tada pabandžiau dar kartą, jau savo noru. Tik tada supratau, kas įvyko. Man tai nebuvo paprastas judesys: tai buvo vilties sugrįžimas.

Pirmieji judesiai ir mano reakcija

Šis įrašas man ypač brangus, todėl palikau jį ilgesnį. Po daugiau nei dvejų metų be valingų kojų judesių gydytojai paprašė pabandyti. Kai koja sulinko, iš pradžių negalėjau patikėti. Pabandžiau dar kartą ir pamačiau, kad judesį galiu inicijuoti pats. Įraše matyti ne tik kojos. Matyti ir mano veidas, kai pagaliau suvokiu, kas įvyko. Dėl to nenoriu šios akimirkos trumpinti iki kelių sekundžių.

Dr. Sachinas šalia manęs

Šiame įraše kartu su manimi yra dr. Sachinas. Man svarbu parodyti jį ne vien oficialioje nuotraukoje ar kaip operaciją atlikusį gydytoją. Jis buvo žmogus, su kuriuo kalbėjausi, kuris mane padrąsino ir kurio žodžius prisimenu iki šiol. Šis trumpas vaizdo įrašas primena pačią mūsų darbo pradžią.

Paleidžiu pats · su garsu ir laiko juosta · jokio automatinio atkūrimo

MANO TRENIRUOTĖS

Nėra stebuklingo mygtuko. Yra darbas.

Epidurinis stimuliatorius savaime nepriverčia manęs vaikščioti. Mokausi valdyti judesius, treniruoju pusiausvyrą ir stiprinu kūną su specialistais. Vieną dieną pavyksta daugiau, kitą mažiau. Rodau abi.

Ankstyva stovėjimo treniruotė

Šioje treniruotėje esu vertikalioje padėtyje, su atramine įranga ir specialisto pagalba. Iš šalies tai galbūt neatrodo įspūdinga, tačiau po tokios traumos net pasirengimas stovėti reikalauja darbo. Reikia stebėti, kaip reaguoja kūnas, išlaikyti saugią padėtį ir neskubėti.

Pratimai sėdint

Čia darau pratimus sėdėdamas vežimėlyje. Tokie momentai man primena, kad reabilitacija neapsiriboja ėjimo treniruotėmis. Kartais visas dėmesys tenka vienam judesiui ir tam, kad jį pavyktų pakartoti. Šalia dirba specialistas, todėl matote tikrą treniruotės dalį, o ne parodomąjį įrašą.

Stovėjimas su atrama

Stoviu su pagalbinėmis priemonėmis. Dar negaliu sakyti, kad pats savarankiškai stoviu ar vaikštau, ir nenoriu, kad šis vaizdo įrašas sudarytų tokį įspūdį. Man svarbu parodyti, nuo ko prasideda darbas, kiek pagalbos reikia ir kaip mažais etapais judu pirmyn.

Ėjimo treniruotė mano akimis

Šis kadras nufilmuotas iš mano perspektyvos per ėjimo treniruotę. Taip atrodo kelias, kurį bandau įveikti su vaikštyne, stimuliatoriumi ir specialistų pagalba. Vienas žingsnis, po jo kitas. Kartais kojos nepaklūsta taip, kaip noriu. Bet man vis dar sunku apsakyti, kiek daug reiškia pats bandymas eiti.

Pasipriešinimo pratimai

Pratimai su pasipriešinimu nėra tokie emocionalūs kaip pirmieji kojų judesiai. Vis dėlto ir jie yra svarbi mano kasdienybės dalis. Reabilitacijoje tenka kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti tuos pačius veiksmus. Būtent tokio darbo dažniausiai nesimato trumpuose įrašuose apie pasiekimus.

Pirmasis Edvino susitikimas su dr. Sachinu Lietuvoje
Čia mes susitikome pirmą kartą. Jis atsitiktinai lankėsi Lietuvoje, o aš dar nė nenutuokiau, kiek daug šis žmogus man reikš.
ATMINTIN ĮSTRIGĘS ŽMOGUS

Pažadas dr. Sachinui.

Sunkesnėmis dienomis vis dar prisimenu, ką jis sakydavo apie mūsų pačių mintis.

“Your biggest enemy is your mind.”

Dr. Sachinas Kandhari atliko man epidurinės stimuliacijos operaciją. 2026 m. rugsėjį jo netekome. Jam pažadėjau vieną dieną savo kojomis įžengti į jo kabinetą. Nežinau, kada tai pavyks, bet tęsiu mūsų pradėtą kelią.

NE TIK LIGONINĖS IR TRENIRUOTĖS

Indija man davė daugiau nei gydymą.

Atvykau į Indiją dėl gydymo. Dabar mano telefone yra šimtai nuotraukų, kurios su ligonine neturi nieko bendro. Draugai, kelionės, juokas, ramybė. Visa tai tapo mano gyvenimo dalimi, nors prieš pirmą kelionę šito tikrai nesitikėjau.

Edvino kelionių ir draugysčių akimirkų koliažas Indijoje
Šios nuotraukos iš Rišikešo, Koimbaturo ir Delio man primena žmones, su kuriais susidraugavau. Kai kuriuos susitikimus iki šiol vadinu magiškais. Mes ne tik fotografavomės prie gražių vietų. Kartu juokėmės, kalbėjomės, keliavome ir tiesiog leidome laiką. Kartais po sunkios savaitės man labiausiai reikėdavo būtent tokios dienos, kai niekas neklausia, kiek žingsnių šiandien padariau. Su kai kuriais žmonėmis užsimezgė draugystės, dėl kurių Indijoje jaučiuosi nebe vien svečias.
01 / RISHIKESH

Rišikešas. Laikas, kai niekur neskubėjau

Rišikeše buvau prie Gangos. Apsilankiau Parmarth Niketan ir susitikau su Swami Chidanand Saraswati. Gavau mažą rudrakšos medelį, o prie upės įmerkiau kojas į vandenį. Gali būti, kad nuotraukose tokie dalykai atrodo visai paprasti, bet man tai labai gyvi prisiminimai. Kelionė vežimėliu ne visada lengva, kiekvienai dienai reikia daugiau pasiruošimo ir kitų žmonių pagalbos. Tąkart labiausiai prisimenu ramybę. Nesinorėjo skubėti į kitą vietą ar galvoti apie rytojaus treniruotę. Norėjau tiesiog pabūti ten, kur esu.

02 / DELHI + NOIDA

Delis ir Noida. Mano kasdienė Indija

Didžiąją laiko dalį Indijoje praleidžiu tarp Noidos ir Delio. Dažniausiai mano diena turi labai aiškų planą: kelionė į reabilitacijos centrą, treniruotės, grįžimas, poilsis. Kartais tą planą sugriauna sveikata ir vėl tenka važiuoti į ligoninę. Bet tarp viso šito atsirado žmonių, su kuriais galiu juoktis, išeiti į miestą ar tiesiog paplepėti. Būtent jie man primena, kad mano gyvenimas čia nesusideda vien iš procedūrų. Yra ir spontaniškų vakarų, ir paprastų pokalbių, ir draugystės, kurios neplanuoji, bet paskui labai saugai.

Edvinas vežimėlyje priešais Adijogio statulą Koimbature

Ramybė prie Adijogio

Koimbature, prie Adijogio statulos, buvo viena tų dienų, kai jaučiausi labai laimingas ir neįprastai ramus. Nuotraukoje sėdžiu užsimerkęs. Pradėjęs domėtis meditacija pamažu išmokau pastebėti, kiek daug minčių nuolat sukasi apie praeitį ir ateitį. Apie gyvenimą, kurį turėjau prieš traumą, ir apie tai, ar kada nors vėl vaikščiosiu. Atsakymų į visus klausimus neturiu. Bet tą akimirką jų ir nereikėjo. Buvau ten, su žmonėmis ir savo gyvenimu, kuris vis dar vyksta.

Žmonės padeda Edvinui vežimėlyje prie laiptų Nainitalyje

Nainitalis: gerumas be klausimų

Šis kadras iš Nainitalio, kai pirmą kartą lankiausi Indijoje. Atsimenu, kaip žiūrėjau į tuos laiptus ir galvojau, kad su vežimėliu jų įveikti tiesiog neįmanoma. Bet vos tik reikėdavo pagalbos, aplink esantys žmonės prieidavo patys. Be ilgų klausimų, be nepatogaus aiškinimosi. Jie tiesiog padėdavo mane perkelti ten, kur savarankiškai negalėjau patekti. Mane tada pribloškė, kokie nuoširdūs ir šilti žmonės gali būti visiškai nepažįstami. Šis prisiminimas liko su manimi ilgiau nei daugelis kelionės vaizdų.

EDDIE DIENORAŠTIS

Ne tik rezultatai. Visas gyvenimas.

Noriu, kad čia būtų mano dienoraštis, o ne tobula sėkmės istorija. Rašysiu apie geras ir sunkias dienas, mažas pergales, draugystes, mokslą ir tai, ką išmokstu būdamas toli nuo namų.

01

Kodėl kartais didžiausia pergalė yra sugrįžti

Po infekcijų ir ilgų hospitalizacijų kūnas ne visada leidžia tęsti planą. Labiausiai skauda dėl prarasto laiko. Bet kai tik sveikata leidžia, vėl grįžtu į reabilitaciją.

02

Ramybės mokausi ne tik meditacijoje

Rišikeše ir Koimbature išmokau mažiau gyventi tuo, ko nebegaliu pakeisti, ir dažniau pastebėti šiandieną. Noriu ne tik laukti, kol vėl vaikščiosiu, bet ir gyventi dabar.

03

Kodėl vis dar tikiu šiuo keliu

Turiu ir abejonių, ir nuovargio. Tačiau prisimenu pirmą kartą pajudėjusią koją ir žmones, kurie buvo šalia. Tai man padeda pabandyti dar kartą.

Nauji įrašai pasirodys šiame dienoraštyje. Čia neliksiu tik prie gražių nuotraukų.

ARTIMESNIS RYŠYS · PATREON

Nepaisant ribų. Žingsnis po žingsnio.

Kuriu vietą tiems, kurie nori sekti ne tik trumpas naujienas, o visą mano kelionę. Patreon dalysiuosi asmeniškesniu dienoraščiu: kaip praėjo treniruotė, ką išgyvenu, ko mokausi ir ką atrandu Indijoje.

Patreon paskyros vieša nuoroda dar nepatvirtinta. Prenumerata bus įjungta tik jai pradėjus veikti.

Parašyti man apie Patreon ↗
01 Išsamesni reabilitacijos dienoraščiai
02 Nuotraukos, vaizdo įrašai ir gyvenimas už kadro
03 Atvirai apie pasiekimus ir nesėkmes
APIE MANE RAŠO

Istorija, pasiekusi kitus.

Jei norite pamatyti, kaip apie mano kelią rašė Lietuvos žurnalistai, čia keletas originalių publikacijų.

Žingsnis po žingsnio

Ačiū, kad einate kartu.

Nežinau, kiek dar truks mano reabilitacija. Bet žinau, kad be žmonių, kurie mane palaiko, šio kelio nebūčiau nuėjęs. Kiekviena auka, pasidalijimas ir geras žodis turi reikšmę. Su dėkingumu. Eddie.

Prisidėti ♡